Persikeitimai [LT]

 Arno Špakos fotografinių atspaudų ciklas Persikeitimai gimė iš ilgų pasivaikščiojimų miškuose. Aktyviai stebėdamas aplinką ir pasikliaudamas fiziniu kūno nuovargiu, autorius ieškojo vidinių būsenų niuansų ir sąmonės srauto pokyčių. Po ilgo ėjimo, nešantis sunkią didelio formato fotografijos techniką, kojos dažnai sustodavo pačios, o kūnas tarsi parodydavo kryptį. Taip gimdavo susitelkęs žvilgsnis į konkrečią kompoziciją – tarsi laukiančią būti pastebėta. Šis veiksmas tapo rituališkas — intuicija grįsta neapibrėžto, bet juntamai esančio subjekto paieška. Gamtovaizdis, paprastai suvokiamas kaip kontrastas trumpalaikiam žmogaus gyvenimui, taip pat neša žmogaus įtakos pėdsakus — subtilius, nepastebimus ar ryškius — liudijančius jo pokyčius ir transformacijas. Sidabro atspaudų serijoje plėtojamos laiko, trapumo ir pasąmonės temos, prie kurių priartėjama per sustingimo būseną, nejaukaus garso užrašymą.

 Špakos fotografijos priešinasi greitam atpažinimui. Jose gamtovaizdžio formos svyruoja tarp atpažįstamumo ir abstrakcijos, keldamos regimybės ir vaizdo suvokimo klausimus. Pavyzdžiui, kūrinys Miglos siena gali būti suvokiamas kaip vaizdas, atsisakantis įsileisti. Tai labiau būsena nei vieta. Paviršius vienu metu skaitomas ir kaip atmosferinis, ir kaip medžiagiškas – migla, grūdas, nutrinimas – balansuojantis tarp peizažo ir ekrano. Prie apatinio krašto vos juntama horizonto užuomina neatveria erdvės, bet veikiau ją užantspauduoja. Žvilgsnis pasiekia ribą ir sustoja. Siena čia nėra agresyvi ar monumentali – ji spengianti, sugerianti, įvedanti žiūrovą į sustabdytos percepcijos būseną, kurioje žiūrėjimas tampa trukme, o ne atradimu. Autoriui svarbu, kas vyksta pačiame stebėjimo momente. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo stabilu, visada išlieka tapsmo procese. Fotografija čia veikia kaip konverteris – apdorojantis šviesą, medžiagą ir laiką į nestabilius vizualinius pavidalus.

 Arno fotografijose miškas nėra tik vaizdas ar fonas – jis tampa patyrimo erdve, kurioje vyksta vidiniai pokyčiai. Šis autoriaus kūrybinis procesas veikia tarsi sąmoninga dėmesio praktika: akylas buvimas tampa būdu pereiti iš kasdienės būsenos į kitą, jautresnį suvokimą. Panašų santykį su mišku aprašo ir Carlos Castaneda. Jo tekstuose gamta – ypač dykuma ar miškas – nėra tik aplinka, bet gyva, veikli erdvė, kurioje žmogus mokosi matyti. Miškas čia tampa slenksčiu tarp įprasto pasaulio ir išplėstos sąmonės būsenos.  

 Cikle Persikeitimai gamtovaizdis tampa egzistencinės akistatos erdve. Tankmė ir prietema naikina aiškias ribas, o garsų intensyvumas atima išorinius atramos taškus ir palieka akistatoje su savimi. Špakos fotografijose miškas praranda prieglobsčio, jaukios slėptuvės vaizdinį. Priešingai - čia jis vaizduojamas kaip baugus, nepažinus, svetimas, veikiantis kaip būties veidrodis: miške gyvybė ir irimas vyksta tuo pačiu metu, primindami, kad kiekvienas atsiradimas savyje nešioja išnykimo galimybę. Fotografijos sustabdo akimirką, tačiau tas sustingimas tik paaštrina laikinumo pojūtį – tai, kas užfiksuota, jau priklauso praeičiai. 
 Mirtis čia nėra įvykis; ji – nuolatinė artėjimo būsena, įrašyta į patį buvimo faktą. Žvilgsnis, įsmeigtas į tamsėjančią erdvę, tampa sąmonės gestu, pripažįstančiu žmogaus trapumą ir neišvengiamą baigtinumą.

 Marija Rinkevičiūtė

Conversions [EN]

The photographic print series Conversions by Arnas Špaka was born out of long walks in forests. By actively observing his surroundings and relying on the physical fatigue of the body, the artist sought nuances of inner states and shifts in the stream of consciousness. After long stretches of walking while carrying heavy large-format photographic equipment, his legs would often stop on their own, as if the body itself were indicating a direction. In this way, a concentrated gaze toward a specific composition would emerge—as if it were waiting to be noticed. This act became ritualistic: an intuition-based search for an indeterminate yet tangibly present subject. The landscape, usually perceived as a contrast to the fleeting nature of human life, also bears traces of human influence—subtle, imperceptible, or stark—testifying to change and transformation. In the series of silver gelatin prints, themes of time, fragility, and the subconscious are developed, approached through states of stillness and the recording of an unsettling sound.

Špaka’s photographs resist quick recognition. In them, the forms of the landscape oscillate between recognizability and abstraction, raising questions of appearance and visual perception. For example, the work Wall of Mist can be understood as an image that refuses entry. It is more a state than a place. The surface is read simultaneously as atmospheric and material—fog, grain, abrasion—balancing between a landscape and a screen. A barely perceptible hint of a horizon near the lower edge does not open up space but rather seals it. The gaze reaches a limit and stops. The wall here is neither aggressive nor monumental—it is piercing, absorbing, drawing the viewer into a state of suspended perception in which looking becomes duration rather than discovery. What matters to the artist is what happens in the very moment of observation. What at first glance appears stable always remains in a process of becoming. Photography here functions as a converter—processing light, matter, and time into unstable visual forms.

In Arnas’s photographs, the forest is not merely an image or a backdrop—it becomes a space of experience in which inner transformations take place. The artist’s creative process operates like a conscious practice of attention: vigilant presence becomes a way of moving from an everyday state into another, more sensitive mode of perception. A similar relationship with the forest is described by Carlos Castaneda. In his texts, nature—especially the desert or the forest—is not just an environment but a living, active space in which a person learns to see. The forest becomes a threshold between the ordinary world and an expanded state of consciousness.

In the print series Conversions, the landscape becomes a space of existential confrontation. Thickets and twilight erase clear boundaries, while the intensity of sounds removes external points of reference and leaves one face to face with oneself. In Špaka’s photographs, the forest loses the image of shelter or cozy refuge. On the contrary, it is depicted as frightening, unfamiliar, alien, acting as a mirror of being: in the forest, life and decay occur simultaneously, reminding us that every emergence carries within it the possibility of disappearance. Photography freezes a moment, yet this stillness only sharpens the sense of temporality—what is captured already belongs to the past.

Here, death is not an event; it is a constant state of approach, inscribed in the very fact of being. A gaze fixed into the darkening space becomes a gesture of consciousness, acknowledging human fragility and inevitable finitude.

Marija Rinkevičiūtė